Santrauka:
Darbo aktualumas. Sutrikusi kvėpavavimo sistemos veikla pediatrijoje ir labai opi problema.
Literatūroje teigiama, jog dėl kvėpavimo sutikimų į vaikų priėmimo skyrių atvyksta 10–20 proc.
pacientų, o penktadaliui gydymo įstaigose esančių vaikų pasireiškia kvėpavimo nepakankamumas.
Dažniausia vaikų mirtingumo priežastis yra kvėpavimo sustojimas. Sėkminga gaivinimo baigtis įvykus
apnėjai, kai širdis dar dirba, tikėtina 75 proc. atveju. Atgaivinti vaiką, kuriam išsivysto asistolija,
pavyksta tik apie dešimtadalį atvejų (Kėvalas & Paliokaitė, 2011).
Darbo tikslas: Atskleisti slaugytojų veiklą vaikų ūmaus kvėpavimo nepakankamumo valdyme.
Darbo uždaviniai: Apibrėžti vaikų ūmaus kvėpavimo nepakankamumo sampratą, jį lemiančius
veiksnius, galimas komplikacijas ir pirmąją pagalbą vaikui, kuriam išsivystė ūmus kvėpavimo
nepakankamumas. Nustatyti slaugytojų žinias teikiant pagalbą vaikui, kuriam išsivystė ūmus
kvėpavimo nepakankamumas. Vertinti slaugytojų, dirbančių X greitojoje medicinos pagalbos stotyje,
veiklą klinikinėje praktikoje, teikiant pagalbą vaikui, kuriam išsivystė ūmus kvėpavimo
nepakankamumas. Palyginti slaugytojų anketinės apklausos ir slaugytojų klinikinėje praktikoje
atliekamus veiksmus, teikiant pagalbą vaikui, kuriam išsivystė ūmus kvėpavimo nepakankamumas.
Darbo metodai: Tyrime dalyvavo 48 slaugytojai, dirbantys X miesto Greitosios medicinos
pagalbos stotyje. Tyrimo metodai - anoniminė anketinė apklausa, slaugytojų veiklos klinikinėje
praktikoje stebėjimas, teikiant pagalbą vaikui ūmaus kvėpavimo nepakankamumo atveju.
Rezultatai ir išvados: Slaugytojai, teikdami pagalbą vaikui, kuriam išsivystė ūmus kvepavimo
nepakankamumas žino vaikų kvėpavimo sistemos ypatumus, anatomijos skirtumus lyginant su
suaugusiais, kvėpavimo funkcijos darbą, ūmaus kvėpavimo nepakankamumo sampratą, jį lemiančius
veiksnius, klasifikaciją, diagnostikos kriterijus ir pirmosios pagalbos principus vaikui, kuriam išsivystė
ūmus kvėpavimo nepakankamumas. Daugelis slaugytojų visada arba dažnai vertintų faktorius atvykus į
įvykio vietą: fizinius bei aplinkos faktorius, papildomos pagalbos poreikį, sutrikimų/sužeidimų pobūdį,
savo saugumą, kitų komandos narių ir nukentėjusiojo saugumą, visada arba dažnai vertintų vaiko
būklę, identifikuotų galimą ŪKN priežastį, pagal kurią reikia suteikti pirmąją pagalbą. Dauguma
slaugytojų kvėpavimo takus atvertų atlošiant galvą ar pakeliant smakrą be pagalbinių priemonių,
teikiant deguonį, naudotų nuolatinės srovės dvigubą nosies kaniulę. Vaikui nekvėpuojant, dirbtinį
8
kvėpavimą daugelis slaugytojų atliktų naudojant Ambu maišą, mažesnė dalis - DVP aparatą, ir tik maža
dalis - dirbtinį kvėpavimą atliktų burna į burną. Klinikinėje praktikoje slaugytojai geba atpažinti ūmų
kvėpavimo nepakankamumą sukėlusią priežastį ir teikti pagalbos veiksmus pagal vaiko, kuriam
įtariamas ūmus kvėpavimo nepakankamumas, būklę. Slaugytojai atveria kvėpavimo takus, vertina
pradinį kvėpavimo takų praeinamumą, obstrukcijos sunkumą, sąmonės lygį, cianozę, pagalbinių
raumenų darbą, vyzdžius, širdies ritmą, meninginius simptomus, skiria medikamentus pagal ūmų
kvėpavimo nepakankamumą sukėlusią priežastį, matuoja AKS,ŠSD, KD, SpO2. Anketinėje apklausoje
visi slaugytojai nurodė, kad matuoja ir registruoja AKS,ŠSD,KD, SpO2, vertina širdies ritmą, atlieka
pulsoksimetriją, stebėjimų metu buvo registruota, jog šiuos veiksmus slaugytojai taip pat atlieka visi
slaugytojai. Buvo pastebėta, kad didesnė dalis slaugytojų vertina cianozę, o apklausoje respondentai
nurodė, kad kad tai daro dažniau. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigė, kad pagalbinių raumenų darbą
vertina visada arba dažnai, stebėjimų metu tai atliko mažiau nei pusė. Didžioji dalis respondentų
atsakė, kad deguonį tiekia visada suteikiant pagalbą vaikui, kuriam įtariamas ŪKN, stebėjimų metu tai
atliko daugiau nei pusė slaugytojų. Tiek anketose, tiek klinikinėje praktikoje visi slaugytojų skiria
medikamentus pagal būklę ir klinikinius simptomus priklausomai nuo galimai ŪKN, sukėlusios priežasties.
Description:
Relevance of the work. Pediatric dysfunction of respiratory system and very serious problem.
Literature estimates that between 10% and 20% of children come to the ward for respiratory consent.
respiratory failure occurs in one in five patients and one fifth in children. The most common cause of
child mortality is respiratory arrest. A successful recovery from apnea while the heart is still working is
likely 75 percent case. Only about one tenth of cases succeed in reviving a child who develops asystole
(Kėvalas & Paliokaitė, 2011).
Aim of the work: To reveal the activities of nurses in the management of acute respiratory
failure in children.
Objectives: To define the concept of acute respiratory failure in children, its determinants,
possible complications and first aid for a child who has developed acute respiratory failure. To
determine the nurses' knowledge in helping a child who develops acute respiratory failure. To evaluate
the performance of nurses working in the X-ambulance station in clinical practice for the support of a
child with acute respiratory failure. To compare the nurses' questionnaire survey and the actions taken
by nurses in clinical practice in helping a child with acute respiratory failure.
Methods of Work: The study involved 48 nurses working at X City Ambulance Station.
Research methods - anonymous questionnaire survey, observation of nurses' activity in clinical
practice, assisting the child in case of acute respiratory failure.
Results and Conclusions: Nurses providing assistance to a child who develops acute
respiratory failure are aware of the characteristics of the child's respiratory system, differences in
anatomy compared to adults, respiratory function, the concept of acute respiratory failure, its
determinants, classification, diagnostic criteria, and who developed acute respiratory failure. Many
nurses will always or often assess factors at the scene: physical and environmental factors, need for
additional help, nature of the disorder / injury, their own safety, safety of other team members and the
victim, always or frequently assess the child's condition, identify possible cause need first aid. Most
nurses would use a DC double nasal cannula to open their airways by tilting their head or lifting their
chin without assistance, providing oxygen. Without a child's breath, many nurses would use an Ambu
bag to carry out artificial respiration, with a minor part using a DVP machine and only a small
proportion using mouth-to-mouth breathing. In clinical practice, nurses are able to identify the cause of acute respiratory failure and provide supportive actions based on the condition of the child suspected of
experiencing acute respiratory failure. Nurses open respiratory tract, assess initial airway passage,
severity of obstruction, level of consciousness, cyanosis, auxiliary muscle function, pupils, heart rate,
meningeal symptoms, prescribe medication according to the cause of acute respiratory failure, measure
ACS, heart rate, CO, SpO2. In the questionnaire survey, all nurses indicated that they measure and
record EQS, HRD, PM, SpO2, measure heart rate, perform pulse oximetry, and all nurses also recorded
these actions during the observations. It was noted that a greater proportion of nurses value cyanosis,
and in the survey respondents indicated that they do so more frequently. More than half of those
surveyed said they always or frequently evaluate the performance of auxiliary muscles, while less than
half did so during observations. The vast majority of respondents responded that more than half of the
nurses provided oxygen at all times to provide assistance to the child suspected of having an ACE. In
both questionnaires and clinical practice, all nurses prescribe medication according to condition and
clinical symptoms, depending on the cause of the underlying ECG.