Ergoterapijos poveikis asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui

Maceikonytė, Kristina

Dspace pagrindinis
→
Studentų baigiamieji darbai - Studijų programos
→
ergoterapija
→
Peržiūrėti elementą

Ergoterapijos poveikis asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui

Maceikonytė, Kristina

URI: http://dspace.kaunokolegija.lt//handle/123456789/2984

Data: 2020-06-18

Santrauka:

Temos aktualumas. Stipinkaulio lūžiai - tai bene dažniausiai pasitaikantys lūžiai. Dėl šio lūžių sutrinka dilbio, plaštakos ir visos rankos funkcija, todėl sumažėja raumenų jėga, judesių amplitudė, sutrinka ligonio savarankiškumas (Urmulevičiūtė L., 2016). Asmenims patyrusiems stipinkaulio lūžius paskiriama reabilitacija, kurios metu vykdomos procedūros savarankiškumo bei rankos funkcijos gerinimui. Viena iš jiems paskirtų procedūrų yra ergoterapijos užsiėmimai, todėl noriu išsiaiškinti kokį poveikį ergoterapija, reabilitacijos metu, turi asmenų, po stipinkaulio lūžių, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui. Tyrimo problema. Koks ergoterapijos poveikis asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui. Tyrimo objektas. Ergoterapijos poveikis asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui. Tyrimo tikslas. Įvertinti ergoterapijos poveikį asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos funkcijos ir savarankiškumo gerinimui. Uždaviniai. 1. Nustatyti, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžius, rankos motorines funkcijas prieš ergoterapiją. 2. Nustatyti, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžius, savarankiškumą prieš ergoterapiją. 3. Įvertinti tiriamųjų rankos motorines funkcijas ir savarankiškumą po ergoterapijos. Tyrimo metodika. Kiekybinis tyrimas, naudojant tyrėjo sudarytą anketą, goniometriją, dinamometriją, funkcinio nepriklausomumom testą. Tyrime dalyvavo 10 tiriamųjų, po stipinkaulio distalinės dalies lūžio. Rezultatai. Atlikus duomenų analizę statistiniai tyrimo duomenys parodė, kad raumenų jėga pagerėjo visiems tiriamiesiems. Moterų raumenų jėga padidėjo 6,43 kg., vyrų – 10,67 kg. Atlikus goniometrijos rezultatų analizę nustatyta, jog judesių amplitudė padidėjo visiems pacientams. Riešo tiesimas padidėjo 8,2 laipsniais, riešo lenkimas – 8,6 laipsniais, riešo stipininis nuokrypis – 3,8 laipsniais, riešo alkūninis nuokrypis – 4,4 laipsniais. Vertinant savarankiškumą, stebimas pokytis visose savarankiškumo veiklose, kurios buvo sutrikusios. Tiriamieji, kuriems buvo pažeista dominuojanti ranka, po ergoterapijos savarankiškiausi tapo apsirengdami viršutinę ir apatinę kūno dalis bei pasinaudodami tualetu, o tiriamieji, kuriems buvo pažeista nedominuojanti ranka, savarankiškai galėjo atlikti visas veiklas, išskyrus asmens higieną.

Description:

Relevance of the topic. Radius fractures are probably the most common fractures. As a result of this fracture, the function of the forearm, hand and whole arm is disturbed, therefore the muscle strength, amplitude of movements are reduced, and the patient's independence is disturbed (Urmulevičiūtė L., 2016). Individuals who have suffered radius fractures are given rehabilitation, during which procedures are performed to improve their independence and arm function. One of the procedures assigned to them is occupational therapy sessions, so I want to find out what effect occupational therapy, during the first stage of rehabilitation, has on the improvement of hand function and independence of individuals after radius fractures. Investigation problem. What is the effect of occupational therapy on the improvement of hand function and independence in individuals who have suffered radius fractures. Research object. The effect of occupational therapy on the improvement of hand function and independence in individuals with radius fractures. The aim. To evaluate the effect of occupational therapy on the improvement of hand function and independence in individuals with radius fractures. Tasks. 1. To determine the motor functions of the hands of persons who have suffered radius fractures before occupational therapy. 2. To determine the independence of individuals who have suffered radius fractures before occupational therapy. 3. To evaluate the motor functions and independence of the subjects' hands after occupational therapy. Methodology of investigation. Quantitative research using a researcher's questionnaire, goniometry, dynamometry, functional independence test. The study included 10 subjects after a fracture of the distal part of the radius. Results. Analysis of the data showed that the statistical data of the study showed an improvement in muscle strength in all subjects. Muscle strength increased by 6.43 kg in women and 10.67 kg in men. Analysis of the goniometric results showed that the amplitude of the movements increased in all patients. Wrist extension increased by 8.2 degrees, wrist flexion by 8.6 degrees, wrist span deviation by 3.8 degrees, wrist elbow deviation by 4.4 degrees. In assessing independence, a change was observed in all independence activities that were impaired. Subjects with an injured dominant arm became more independent after occupational therapy by dressing the upper and lower body and using the toilet, while subjects with an injured non-dominant arm were able to perform all activities independently except for personal hygiene.

Rodyti visą įrašą