Santrauka:
Šiame darbe analizuojama tėvų emigracijos įtaka vaikų atžvilgiu. Visuomenėje daugėjant šeimų, kuriose vienas ar abu tėvai yra emigravę, kyla poreikis atidžiau pažvelgti į likusių gyventi Lietuvoje jaunuolių kasdienybę, patiriamus jausmus ir patirtis, kad būtų identifikuotas socialinių paslaugų poreikis ir kiekvienas vaikas gautų reikalinga pagalbą. Šiai problemai atskleisti buvo iškelti šie uždaviniai: teoriškai pateikti socialinių paslaugų sampratą, charakterizuoti emigracijos reiškinį, apibūdinti jaunuolio raidos ypatumus šeimos kontekste bei empiriškai identifikuoti socialinių paslaugų poreikį tėvų emigracija patiriantiems jaunuoliams.
Siekiant kuo išsamiau išanalizuoti pasirinktą temą ir atsakyti į išsikeltus uždavinius buvo pasirinktas kokybinis tyrimas. Strukturuoto interviu metodu buvo siekiama pažvelgti į tėvų emigracijos daromą įtaką vaikams per pačių jaunuolių mintis, asmeninius potyrius ir patirtis. Pasirinkti keturi tiriamieji, kurie sulaukia aštuoniolikos metų, bet patyrę tėvų emigracijos daroma poveikį iš anksčiau. Tokiu būdu siekta pateikti nuomonę jaunuolio, kuris gali apžvelgti skirtingus savo amžiaus laikotarpius, įvertinti situaciją sudėtingomis akimirkomis ir padaryti objektyviausias įžvalgas. Kokybiniai duomenys apdorojami taikant turinio kokybinę analizę.
Tyrimo metu išsiaiškinta, kad dažniausiai su tėvais dėl jų emigracijos tenka išsiskirti tokio amžiaus vaikams, kurie įgija daugiau savarankiškumo ir nereikalauja tiesioginės priežiūros. Tėvai apie emigraciją informuoja vaikus jau tarpusavyje apsvarstę šią galimybę, įvertinę su kuo jie liks gyventi Lietuvoje. Dažniausiai vaikai lieka gyventi su vienu iš tėvų, pasitaiko atvejų, kuomet paliekami giminystės ryšiais nesusijusių asmenų priežiūrai, ne visuomet steigiant laikinąją globą. Vaikai emigravusius tėvus ar viena iš jų mato gana trumpai, tuo tarpu išvykimo ir nesimatymo laikotarpis trunka beveik dvigubai. Bendravimas dažniausiai būna retas ir greitas, telefoninio skambučio metu ar internetinėje erdvėje aptariami tik svarbiausi gyvenimiški klausimai.
Emigravus tėvams ar vienam iš jų, labiausiai pasikeičia atsakomybės ir vaidmenys namuose, požiūris į gyvenimą ir artimuosius. Vaikai greitai pajunta ilgesį, liūdesį, nerimą, sumažėjusia kontrolę bei gyvena nuolatiniame laukime. Jie tampa labiau uždaresni, jautresni, atsikalbantys, pasireiškia sveikatos sutrikimai, suprastėję mokymasis. Aplinkos reakcijoms į tėvų emigracija daug įtakos turi likusį vaiką supantys žmonės, vaiko asmeninei pasikeitimai po šeimos nario emigracijos ir visuomenės požiūris į šį reiškinį. Tėvų emigracija patiriantys vaikai nesistengia ieškoti pagalbos, o problemas sprendžia artimųjų rate.
Tyrime identifikuota, kad socialinių paslaugų poreikis reikalingas labiau tiems jaunuoliams, kurie neturi artimo ryšio su likusiais gyventi Lietuvoje šeimos nariais. Nustatyta, kad teikiant socialines paslaugas emigravusių tėvų vaikams rekomenduojama ir psichologo konsultacija.
Description:
The thesis analyses the impact of parent migration on their children. The number of young Lithuanians, whose one or both parents have emigrated, has been recently growing. So there is a great necessity to look deeper into their everyday life, their feelings and experiences in order to be able to identify the needs of social services and provide help to every child in this situation. To disclose this problem several tasks were put forward: provide a theoretical description of social services, provide the characteristics of emigration, describe the development process of a young person in the context of his/her family and empirically identify the need of social services for young people with emigrated parents.
The qualitative research, which has been chosen as the main method, helped to look more thoroughly at the problem and to solve chosen tasks. During the structured interviews the aim was to learn about the impact of parent on the life of young people, as well as their thoughts, personal experiences and feelings. Four participants of the interviews were 18 years old youngsters but experienced parent emigration earlier in their lives. The goal was to learn the opinion of a young person, who can look into his/her life and talk objectively about different hard periods he/she had. Qualitative data was processed using content analyses.
During the research part of the project, it was found out that parents usually leave kids at the age they become more independent and can take care of themselves on their own. Parents let their kids know about upcoming emigration after they have discussed it themselves and have solved the logistics of the child staying in Lithuania. Most commonly a child stays with one of his/her parents, but sometimes he/she has to stay with people he/she has no family relations with. Children do not see the emigrated parent twice as long as compared to the time he/she spends with them on their arrival. The communication is usually rare and short, mostly via a phone or online to discuss the most important news and questions.
When one or both parents emigrate, the thing which changes the most is the feeling of responsibility at home and the outlook at the family and close relatives. Children quickly feel longing, sadness, concern, lack of control and they are constantly waiting. They become more reserved, sensitive, have health issues, as well as problems at school. The reaction of the society to parental emigration is greatly influenced by the people in the child’s environment, the child's personal change after the emigration of a family member, and the public attitude to this phenomenon. Children experiencing parental emigration do not seek help and solve their problems with relatives.
The research identified that social services are more necessary for those young people who do not have close links with the rest of their families living in Lithuania. It has been established that together with the social services for children of emigrated parents, psychological counselling is also recommended.