Ikimokyklinio amžiaus vaikų tautiškumo ugdymo kaita skirtingais istoriniais laikotarpiais

Abstract

Temos aktualumas. Dėl spartėjančios globalizacijos keičiasi žmonių gyvenimo sąlygos, požiūris ir įsitikinimai. Modernizacija, technologijos, bei didėjantis vartojimas lemia tautų susiliejimą, supanašėjimą. Deja, šis procesas yra nesustabdomas, kadangi žmogus yra sociali būtybė ir siekia kurti ryšius. Vienas iš pavyzdžių – Europos sąjunga. Kaip bendrija, kuri vadovaujasi vienoda ideologija, kuriama bendra istorija. Šie procesai neigiamai veikia skirtingų kultūrų individualumą ir išlikimą (Grigas, 2002). Kultūrą atspindi jos tauta, kuri yra žmonių bendrija, sukurta evoliucijos ir istorijos, susieta bendros kalbos, papročių, istorinio likimo (Vismantienė, 2012). Būtent tauta ir tautiškumas yra pagrindinis veiksnys, kuris gali kovoti su vis didėjančiu vartojimu, kultūrinių vertybių nykimu, savanaudiškumu ir kitomis kenksmingomis visuomenei problemomis (Grigas, 2002). Deja, tačiau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastebėta, kad tautiškumo ugdymas vis labiau nuvertinamas. O tai sąlygoja tokias problemas: visuomenės susipriešinimą, masinę emigraciją, jaunimo apolitiškumą, smurto apraiškų plitimą ir kt. (Klimka, 2006). Taigi, puoselėti ir ugdyti tautiškumą yra ypatingai svarbu. Tautiškumo ugdymas gali užtikrinti kultūros ir jos vertybių tęstinumą, išskirti asmenų individualumą bei suteikti gyvenimo prasmę (Grigas, 2002). Ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi iš aplinkos, kuri juos supa, perima šeimos ir kitų ugdytojų puoselėjamas vertybes, nuostatas ir kt. (Mazolevskienė, Montvilaitė, 2013). Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų tautiškumo ugdymo reikšmė yra didelė. Švietimui tenka ypatingai svarbus vaidmuo ugdant, perduodant, puoselėjant vertybes ir formuojant sąmoningus visuomenės narius (Vismantienė, 2012). Būtent pedagogas yra tas asmuo, kuris yra laikomas įgaliotiniu tvirtinti valstybės pamatus, stiprinti visuomenės savimonę, savo pavyzdžiu rodanti tautiškumo reikšmę ir prasmę. Mokytojo tautinė savimonė, tautiškas mąstymas, gimtosios kalbos puoselėjimas yra pažangios visuomenės ir jos gerovės pagrindas (Tijūnelienė, 2000).Vis dėlto, pastaruoju metu vis daugiau iššūkių kyla, siekiant išsaugoti kultūrą, papročius, tradicijas. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose tautiškumo ugdymas dažnai pamirštamas. Remiantis S. Burvyte ir A. Sinice (2017) pedagogai turi padėti šeimai ir vaikams įgyti žinių, tobulėti, vystytis, suprasti savo tautiškumą, skatinti tradicijų puoselėjimą, dorinį elgesį, dvasingumą. Tik tarpusavio bendradarbiavimo tarp šeimos ir ugdymo įstaigos pagalba galima kurti sąmoningą, iniciatyvią, brandžią, atsakingą bei kūrybingą visuomenę. Darbo problema – vykstant globalizacijos procesams, susiduriama su kultūrinio identiteto nykimo problemomis, tautiškumo ugdymo nuvertinimu. Dėl šios priežasties, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus dabartiniu metu skiriama per mažai dėmesio tautiškumo ugdymui, pamatinių vertybių skiepijimui. Tai lemia visuomenės susipriešinimą, apatiškumą, emigraciją ir kitus neigiamus procesus. Darbo objektas – tautiškumo ugdymas ikimokykliniame amžiuje. Darbo tikslas – ikimokyklinio amžiaus vaikų tautiškumo ugdymo kaitą skirtingais istoriniais laikotarpiais bei apibrėžti jo svarbą.