Laikysenos korekcijos pratimų ir skirtingų mobilizacijos technikų poveikis viršutinės kūno dalies laikysenai studentams, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas

Bulatova, Viktorija

Dspace pagrindinis
→
Studentų baigiamieji darbai - Studijų programos
→
kineziterapija
→
Peržiūrėti elementą

Laikysenos korekcijos pratimų ir skirtingų mobilizacijos technikų poveikis viršutinės kūno dalies laikysenai studentams, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas

Bulatova, Viktorija

URI: http://dspace.kaunokolegija.lt//handle/123456789/1520

Data: 2019-06-05

Santrauka:

Objektas: laikysenos korekcijos pratimų ir skirtingų mobilizacijos technikų poveikis viršutinės kūno dalies laikysenai studentams, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas. Tikslas: ištirti laikysenos korekcijos pratimų ir skirtingų mobilizacijos technikų poveikį viršutinės kūno dalies laikysenai studentams, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas. Uždaviniai: 1. Įvertinti studentų, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas, viršutinės kūno dalies laikyseną, kaklo ir žasto judesių amplitudes, kaklą lenkiančių raumenų ištvermę prieš ir po kineziterapijos bei krūtininės stuburo dalies mobilizacijos taikymo. 2. Įvertinti studentų, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas, viršutinės kūno dalies laikyseną, kaklo ir žasto judesių amplitudes, kaklą lenkiančių raumenų ištvermę prieš ir po kineziterapijos bei krūtininės stuburo dalies savimobilizacijos taikymo. 3. Palyginti laikysenos korekcijos pratimų ir skirtingų mobilizacijos technikų poveikį studentų, kuriems nustatytas viršutinis kryžminis sindromas, viršutinės kūno dalies laikysenai, kaklo ir žasto judesių amplitudėms bei kaklą lenkiančių raumenų ištvermei. Išvados: 1. Laikysenos korekcijos pratimai ir krūtininės stuburo dalies mobilizacija pagerino galvos nuokrypį pirmyn, giliųjų kaklą lenkiančių raumenų ištvermę ir galvos lenkimo į kairę amplitudes, tačiau kitos galvos, žasto judesių amplitudės, pečių pakrypimo kampas reikšmingai nepakito. 2. Laikysenos korekcijos pratimai ir krūtininės stuburo dalies savimobilizacija pagerino giliųjų kaklą lenkiančių raumenų ištvermę, tačiau galvos, žasto judesių amplitudės ir laikysena reikšmingai nepakito. 3. Reikšmingas skirtumas tarp grupių buvo tik žasto išorinės rotacijos amplitudėms.

Description:

Upper Cross Syndrome is a postural disorder that manifests itself as an X-shaped muscle imbalance in a sagittal plane (Morris et al., 2015). Cho et al. (2017) study demonstrated the effectiveness of the thoracic spine mobilization to improve posture in subjects with upper cross syndrome. Although the authors Hyung-Taek and Hwangbo (2018) justified the benefits of self-mobilization, there is still not found the difference between the effects of mobilization and self-mobilization on students with upper cross syndrome. The aim of the study is to explore the effect of posture correction exercises and different mobilization techniques on upper body posture for students with upper cross syndrome. The tasks of the study is to: 1. Evaluate the posture of the upper body, endurance of the deep neck flexor muscles, neck and shoulder range of motion, of the students with upper cross syndrome before and after physiotherapy and thoracic spine mobilization. 2. Evaluate the posture of the upper body, endurance of the deep neck flexor muscles, neck and shoulder range of motion, of students with upper cross syndrome, before and after physiotherapy and the thoracic spine self-mobilization. 3. Compare the effects of posture correction exercises and different mobilization techniques on upper body posture, endurance of the deep neck flexor muscles, neck and shoulder range of motion, of students with upper cross syndrome. Methods and Organization: ten „X“ college students with an upper cross syndrome participated in the study. The age of the subjects was from 19 to 22 years. Criteria for rejection: vertebral neurological patients, history of spinal injuries, neck pain. The subjects were divided into two groups: group 1 had thoracic spine self-mobilization, group 2 had thoracic spine mobilization. Posture correction exercises were additionally applied to both groups. Subjects were evaluated twice before and after physiotherapy. The duration of the study was 5 weeks. Physiotherapy was applied twice a week, the duration of one procedure was 40 min: 30 min. posture correction exercises and 10 min. mobilization or self-mobilization. Research methods: questionnaire - for demographic data, the deep neck flexors endurance test for the deep neck flexors endurance, goniometry – to evaluate neck and shoulder range of motion, posture grid – to evaluate upper body posture, SPSS and Excel programs - for statistical data processing. Conclusions: 1. Posture correction exercises and the thoracic spine mobilization improved head inclination angle, deep neck flexors endurance and the range of motion of the neck bending the left. However, others neck and shoulder range of motions or posture of the shoulders did not change significantly. 2. Posture correction exercises and the thoracic spine self-mobilization improved the deep neck flexor endurance. However, posture, neck and shoulder range of motion did not change significantly. 3. Posture correction exercises and thoracic spine mobilization has a greater impact on head inclination in forward direction, neck flexion to side range of motion. Both mobilization techniques has equal impact on deep neck flexor endurance.

Rodyti visą įrašą