Patirtinis mokymasis iš vyresniosios kartos - saviugdos proceso veiksnys

Abstract

Žvelgiant į Lietuvos konteksą, šiandien, tarp kartų, yra nemažai tarpusavio komunikavimo problemų, ypatingai su vyresniają karta (Regina Novikienė 2015). Komunikacijos trūkumas sąlygoja barjerus tarp kartų, todėl galima manyti, kad sustoja informacijos perdavimas. Ši iškilusi problema pasunkino vieną iš saviugdos mokymosi būdų- mokymasi iš vyresniosios kartos. Šio mokymosi išteklius yra vyresniosios kartos patirtis. Reflektuojant ir analizuojant išgyventas patirtis bei žinias, analizuojant ir peržiūrinėjant, atnaujinant, plėtojant, yra galimybė turtinti ir plėtoti savo turimą patirtį (Europos suaugusiujų mokymosi…, 2015). Galima kelti svarbų klausimą, ar tai reiškia, kad vyresniosios kartos patirtys yra nerikšmingos šiandieniniame kontekste? Temai nagrinėti pasirinkau Kauno apskrities trečiojo amžiaus universiteto „TAU“ studentus, kaip socialinę žmonių grupę. Senjorai išėję į pensiją, Trečiojo amžiaus universiteto „TAU“ direktorės, prof. Nijolės Petronėlės Veckienės teigimu: „yra išlaisvėję iš pareigų, kupini socialinės laisvės“.Šioje situacijoje negalima apsoliutinti, bet yra tikrai daug vyresniosios kartos atstovų, kurie nepaliaujamai mokosi ir tobulina save, nors jiems nėra reikalingas išsilavinimas dėl ateities socialinių garantijų, kas yra aktualu jaunajai kartai. Susitikimuose su trečiojo amžiaus studentais, pakviečiau juos pokalbiui, apie tradicijas, vertybes ir reikšmingiausius jų nutikimus. Pasidalinti tai, ko jie dar nebuvo pasakoję kitiems. Pokalbiui įamžinti pasirinkau filmuoti studijoje. To pasekoje neliko pašalinių trikdžių, asmeninės erdvės informacijos. Mano tikslas nėra perpasakoti išgirstas patirtis, mano tikslas sukelti jausmą. Todėl pasirinkau nepalikti nei vieno žodžio, palikdama tik visus apmąstymo momentus bei klausimus. Liko tik klausytojo rolė, nebeliko komunikacijos. Žmogus atėjęs į erdvę tikisi išgirsti žinią, bet jie visi tyli, tarsi bando prakalbėti, bet neprakalba ir tada kyla klausimas ar mums patiems reikia, kad jie prakalbėtų? Ar mes norime pasitikėti kitu žmogumi ir ištiesų išgirsti vyresniosios kartos patirtis? Ar mums patiems reikalingas patirtinis mokymasis iš vyresniosisos kartos saviugdos procese?